kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Pirmoji sovietų okupacija


Po Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, Vilniaus perdavimo ir Raudonosios armijos 20 tūkst. karių įgulos dislokavimo sovietų režimas ėmė rengtis visiškai okupacijai. Agresyvi kaimynė laukė palankios tarptautinės padėties, taip pat turėjo užbaigti Žiemos karą su Suomija ir paruošti savo karines pajėgas. Okupacijai palanki tarptautinė situacija susiklostė 1940 m. pavasarį. Balandį sovietai pasienyje su Lietuva pradėjo telkti armijos dalinius, o įžengimui pagrįsti gegužę griebėsi kaltinimų kampanijos. Birželio 10 d. prie Lietuvos sienos jau stovėjo visi puolimui paruošti Raudonosios armijos daliniai – 221 tūkst. kareivių ir karininkų.
Kai birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, visas pasaulis sutelkė dėmesį į šį įvykį. Tuo pasinaudodama Sovietų Sąjungą įteikė ultimatumą Lietuvai. 1940 m. birželio 15 d. pirmą valandą nakties Lietuvos vyriausybė susirinko į paskutinį posėdį. Jame dalyvavę politikai siūlė skirtingas išeitis iš susidariusios padėties, tačiau didesnė dalis vyriausybės narių ir kariuomenės vadai siūlymo pasipriešinti ginklu nepalaikė. Tad ministrų kabinetas nutarė ultimatumą priimti. Po tokio sprendimo Antanas Smetona pareiškė išvykstąs iš Lietuvos. Laikinai eiti prezidento pareigas jis pavedė Antanui Merkiui, o suformuoti naują vyriausybę - Stasiui Raštikiui.

Raudonosios armijos puolimas buvo numatytas 9 val. ryto, tačiau provokacijas sovietai pradėjo rengti dar tebevykstant vyriausybės posėdžiui. Likus valandai iki puolimo buvo pranešta apie Lietuvos sprendimą ultimatumą priimti. 15 val. Raudonosios armijos daliniai kirto šalies sieną, o iš anksčiau įkurtų karinių bazių po visą kraštą pasklido tankai. Lietuvos Respublika neteko nepriklausomybės.
Visuomenė šią žinią sutiko skirtingai. Kai kurie gyventojai Kauno Laisvės alėjoje sveikino riedančius sovietų tankus, tačiau dauguma okupaciją pasitiko su baime ir nerimu, kilo net pirkimo panika, todėl teko uždaryti parduotuves.
Tą patį rytą naują vyriausybę turėjo sudaryti Raštikis, tačiau Maskva nedelsdama pasisakė prieš jo kandidatūrą ir pranešė, kad dėl naujo ministro pirmininko reikės tartis su sovietų pareigūnais. SSRS įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas kartu su pasiuntiniu Lietuvoje Nikolajumi Pozdniakovu sudarė darbo grupę, kuri diktavo vyriausybei ir kitoms institucijoms, kokie sprendimai turi būti priimami ir kaip įgyvendinami. Jai talkino okupacinė kariuomenė ir NKVD kuriamas represinis aparatas.
Dekanozovo vadovaujamos grupės valia birželio 17 d. buvo suformuota vadinamoji Liaudies vyriausybė. SSRS atstovai siekė užmaskuoti prievartinį valdžios perėmimą ir norėjo sukurti iliuziją, kad Lietuvos politika neprarado tęstinumo – esą ją toliau formuoja patys lietuviai. Todėl vadovauti Liaudies vyriausybei patikėta žinomam kairiųjų pažiūrų veikėjui Justui Paleckiui, jo pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru tapo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, į ministrų kabinetą įtraukti kiti visuomenei gerai pažįstami asmenys, tarp kurių nebuvo nė vieno komunisto. Taigi buvo pasinaudota kairiųjų pažiūrų vietine inteligentija, kurios žinomumas padėjo pagerinti naujo ministrų kabineto įvaizdį. Patvirtinęs Liaudies vyriausybę atsistatydino Merkys, todėl Paleckis netrukus pradėjo laikinai eiti prezidento pareigas, o ministru pirmininku tapo Krėvė-Mickevičius. Tačiau tokios sudėties vyriausybė ilgai neišsilaikė ir, nuraminus visuomenės nuogąstavimus, netrukus svarbiausioms ministerijoms pradėjo vadovauti Lietuvos komunistų partijos (LKP) nariai. Prezidento postas faktiškai pavirto simboline institucija, o vyriausybė įgyvendino sovietų okupacinę politiką.
Sovietų režimas planavo, kad gyventojų išrinktas Liaudies seimas priims nutarimus, reikalingus Lietuvai prijungti prie Sovietų Sąjungos, ir taip sukurs regimybę, esą šalis į SSRS sudėtį prašosi priimama jos piliečių valia. Buvo surengta milžiniška propagandos ir agitacijos kampanija. Prieš pat rinkimus į seimą buvo areštuota keli šimtai garsių Lietuvos politinių ir visuomenė veikėjų, valstybės tarnautojų. Tai taip pat prisidėjo prie gyventojų įbauginimo.
Liepos 14 d. balsuoti atėjo nemažai Lietuvos gyventojų, tačiau jų aktyvumas valdžios netenkino, todėl Paleckis paskelbė, kad neva dėl blogo oro rinkimai pratęsiami dar vieną dieną. Rinkimų į Liaudies seimą negalima laikyti demokratiškais, nes pasiruošimą jiems ir balsavimą griežtai kontroliavo sovietų valdžia, o jų rezultatai buvo klastojami. Nepaisant to, buvo paskelbta, kad į seimą išrinkti visi 79 kandidatai.
Jų susirinkimu į Liaudies seimą liepos 21 d. prasidėjo pagrindinis Lietuvos aneksavimo etapas. Naujai išrinktas seimas kitą dieną paskelbė deklaracijas apie valstybės santvarką ir įstojimą į Sovietų Sąjungą. Jis priėmė ir kitus lemtingus nutarimus bei įstatymus, kurie stipriai paspartino Lietuvos santvarkos kaitą ir prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Iš žinomų visuomenės veikėjų ir rašytojų buvo sudaryta delegacija, kuriai patikėta misija vykti į Maskvą ir „prašyti“ SSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvą į SSRS.
Lietuvos aneksavimo pabaiga laikytina 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai Maskvoje vykusi SSRS Aukčiausiosios Tarybos sesija nutarė patenkinti trijų Baltijos šalių „prašymus“ prijungti prie SSRS. Rugpjūtį buvo įsteigtos pagrindinės LSSR administravimo institucijos, o didžiausią galią savo rankose sutelkė LKP, kuri buvo prijungta prie Visasąjunginės komunistų partijos.
Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga buvo totalitarinis režimas, todėl nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjusi Lietuvos sovietizacija palaipsniui diegė visus šiuos totalitarinio režimo bruožus. Radikalios permainos, siaurinant žmonių teises ir laisves, vykdytos visose gyvenimo srityse: uždrausta nekomunistinė spauda ir iš bibliotekų pradėtos šalinti režimui neįtinkančios knygos, viena po kitos uždaromos politinės, visuomeninės, kultūrinės, religinės organizacijos ir studentų korporacijos, gyventojams suvaržyta teisė laisvai rinktis ir rengti mitingus, o miestų aikštėse ar fabrikuose organizuojamos tik valdžios inspiruotos demonstracijos, kuriose skambėjo socialistinės Lietuvos kūrimą palaikantys šūkiai.
Nuo pat okupacijos pradžios vis didesnių teisių suvaržymo ir represijų sulaukė įvairios tikinčiųjų bendruomenės. Ateistinė ir marksistinė-leninistinė ideologija skverbėsi visur. Mokyklose pakeistos Lietuvos istorijos ir literatūros programos, įvestos privalomos rusų kalbos pamokos. Gatvėse, aikštėse, valdžios įstaigose komunistai naikino viską, kas galėtų priminti nepriklausomą Lietuvą. Iškilo nauja LSSR vėliava ir herbas, iškabinti sovietiniai gatvių ir aikščių pavadinimai, griauti senieji paminklai ir statyti nauji, tradicines valstybines ir religines šventes turėjo keisti komunistinės.
Su Liaudies seimo darbo pradžia sovietizacija ypač paspartėja. Žemės nuosavybė vienam ūkiui apribota iki 30 ha. Nors ir palaipsniui, tačiau nuolat didėjo spaudimas turtingiems ūkininkams (vadintiems „buožėmis“) ir ruoštasi kolektyvizacijai. Pramonės ir bankų turto nacionalizavimu pradėtas privačios nuosavybės naikinimas – visa nuosavybė perėjo į valstybės rankas. Taip pat padėti pamatai centralizuotai planinei ekonomikai, kai valstybei priklauso visos gamybos priemonės, o valdžia planuoja gamybos apimtis, tiekimą ir pardavimą, skirsto materialinius ir finansinius išteklius. Vietinė valdžia visus ekonominius planus turėjo suderinti su Maskva.
Okupantai baiminosi, kad radikaliais pokyčiais ir svetima tvarka nepatenkinti Lietuvos gyventojai pasipriešins ginklu, todėl nuo pat okupacijos pradžios imtasi represijų prieš potencialius režimo priešininkus, pavadintus „liaudies priešais“. NKVD, NKGB ir Saugumo departamentas pirmiausia suiminėjo aukštas valstybės pareigas ėjusius asmenis, politikus, karininkus, policininkus, valstybės tarnautojus. Pretekstui suimti nereikėjo „nusikalsti“ antisovietine veikla, užteko fakto, kad asmuo priklausė uždraustai anksčiau veikusiai organizacijai. NKVD ir NKGB visoje Lietuvoje sukūrė platų informatorių ir agentų tinklą, padėjusį sekti ir kontroliuoti visuomenę.
Tad dar iki 1941 m. vasaros nemažai Lietuvos gyventojų buvo areštuoti ir ištremti iš šalies, tačiau didieji trėmimai buvo suplanuoti birželį. 1941 m. gegužės ir birželio mėnesiais masiniai trėmimai buvo vykdyti visose Sovietų Sąjungos okupuotose vakarinėse teritorijose – nuo Suomijos įlankos iki Juodosios jūros. Lietuvoje, vietos kolaborantams aktyviai padedant, trėmimams NKDV ir NKGB pasirengė iki birželio vidurio.
Trėmimų operacija prasidėjo neišaušus birželio 14 d. rytui. Jos metu suimti ir į Sibirą bei šiaurės rajonus traukinių gyvuliniuose vagonuose buvo išgabenti buvę Lietuvos policininkai, karininkai, valstybės tarnautojai, dvarininkai, fabrikantai, prekybininkai, ūkininkai, mokytojai, repatriantai iš Vokietijos, Lenkijos pabėgėliai ir žydų tautybės asmenys. Kartu su jais buvo tremiamos ir jų šeimos. Iš viso birželio 14–18 d. iš Lietuvos SSR prievarta išvežta ne mažiau kaip 18,5 tūkst. žmonių. Daugiausia jų atsidūrė Altajaus krašte, mažiau – Novosibirsko srityje, Kazachstane ir Komijos ASSR. Beveik trečdalį ištremtųjų sudarė ūkininkai.
Per 1939–1941 m. bendrai į lagerius ir tremtį išsiųsta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų – ne tik lietuviai, bet ir pustrečio tūkstančio lenkų ir panašus skaičius žydų.

Tomas Vaiseta
Propagandinė Tarybų Lietuvos kronika, 1940 m. (LCVA).Ultimatumas ir paskutinis vyriausybės posėdis.A. E. Sennas. Paskutinis vyriausybės posėdis.M. Römeris. Apie ultimatumą ir okupaciją.Prijungimo prie SSRS dokumentai.Liaudies vyriausybė ir kairioji inteligentija.Rinkimai ir politiniai areštai.LKP(b) CK biuro nutarimas dėl suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos.Atsiminimai apie tremtį.A. Anušauskas. Trėmimų naktis.A. Streikus. Sovietų režimo antireliginė politika.

Ar žinote, kad...